Iš pasakų į dabartį žiūriu

Lankau draugus tik mintyse,

O jų mažėja ir mažėja,

Prie kelio nyksta ir beržai,

Senų liepų alėjos vis retėja...

Ir pasakos iš praeities,

Kai Eglė tapo karaliene,

Suplyšusiais viršeliais

Guli sau palėpėje,

Močiutė versmėje

Lino paklodžių nevelėja...

Priklaupusi ant liepto

Nuleidžiu rankas

Ir bėga laikas pro pirštus, –

Tarsi pakrūme vėjas,

O properšose debesų

Saulė nušvinta

Ir nusileidžia už miškų,

O aš lieku, –

Čia – mano tėviškė.