Šiandien pakilau iš lovos ir
pasižiūrėjau pro langą. Ant elektros gelžbetoninio stulpo
krapštėsi plunksnas vienišius
gandras. Jau kelintus metus stebiu, kaip jis čia rudenį neša
šakeles, krauna lizdą ir vis nebaigia, o žiemą jas nupučia
vėjas. Ir šįmet jau mačiau, kaip jį plakė sparnais kitas,
kuriam labiau pasisekė, – jo pati jau tupi lizde, o vakare abu
susiglaudžia ir praleidžia naktį drauge.
Vienišius nakvoja ant stogo, nes
rytais girdžiu, kaip jis sveikina saulę: kalena snapu, tarsi kažką
šaukia, bet veltui... Toliau, prie kelio, žydi karklas; iškertu ir
vėl atauga krūmas, tik dar platesnis. Nėra arti tokio medžio,
kurio viršūnę nukirtus būtų galima gandrui pasiūlyti trobai
pamatus. Tada jo balsą išgirstų ir atskristų, tikrai atskristų
patelė, – niekas jo nebevytų ir nenugalėtų.
Karklas gajus, bet jis – tik
karklas. Jį net šarkos aplenkia, kartais nutupia varnėnas,
didesnis paukštis, bet labai trumpam, – sukarksi, sugieda trumpą
giesmę ir skrenda toliau...
Užaugau ne čia, bet ir kitame kaime
buvo prie namų krūmai, bet nė vieno seno medžio. Neatskrido ir
ten gandrai. Tėvų gyvenimas buvo labai panašus, vaikų irgi, mano
vaikams neskirta užauginti prie namo didelio medžio. Tokia jau
šaknų paskirtis: tėvai vis neša šakas iš krūmų ir taip šildo
visą šeimą.
Pavasarį susirasdavau iš vieno kelmo
išaugusius kelis kamienus ir įsikurdavau visai vasarai savo namus,
apie kuriuos niekas kitas nežinojo. Atrodo, kad jau gimusi pažinojau
visus medžius, bet dabar tikrai nepasakyčiau, kokie ten augo:
alksniai, juodalksniai, karklai...Kol žemė neįšilusi, tokiame
name kojos nešąla, nereikia stovėti pakaitomis ant vienos kitą
pakėlus, kaip vienišiui gandrui.
Prabėgo gyvenimas ir vis tarsi pro
šalį...Keliai dabar kitokie, bet karklai žydi taip pat –
geltonai, geltonai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą