Vandens lelijos

Kai rankose nėra jėgų

Ir kojos mina

Tik negilią pėdą,

Ant upeliuko kranto

Vis dažniau prisėdu...

Jis teka vasarą

Taip negiliai -

Atspindi dangų,

Mano veidą,

Baltų plaukų,

Kaip debesų vilnis

Į dugną nusileidžia...

Kai širdyje tampa šviesu,

Praskleidžiu sielos žilvičius,

Seniai šaknis įleidusius,

Prisimenu savus,

Jau seniai žemę šią apleidusius...

Dabar lėtėja žingsnis,

Darosi aiškiau,

Kur saulė vakarais

Taip tyliai leidžiasi...

Kol dar šviesu,

Pakrantėje ir gėlės skleidžiasi.