Dienų sėja

Gražus kaip auksas

Saulėtas ruduo

Kviečių ir miežių

Varpose pribrendo,

Paskui ražienose sudygo

Palikti grūdai,

Nors ta sėja ir veltui...

Gyvybę šaukia

Palaidi žirgai,

Rasotą pievą

Rytais braido;

Pagausiu juos kaip vėją

Už palaidų karčių,

Kad užsisėsčiau rudenį

Ir vėl pavasariui

Juoduosius pūdymus užarčiau...

Pražys aguonos,

Rugiagėlių akys pabary,

Nebus plikos nė vienos pėdos,

Tiktai plaikstysis vėjas

Kaip išdykęs jaunas sartis.

Ruduo auksinis lekia

Mano dienas sėja,-

Tarsi javą barsto.