Po Šv. Baltramiejaus

Sode prinoko

Paskutinės slyvos,

Melsvi jų šonai

Primena akis,

Kurios vis kyla

Į padangę aukštą,

Kur klykauja pulkelis gervių,

Dar laukiančių jauniklių;

Kad tik nepasiklystų,

Neišsisklaidytų jų būrys.

Ranka nemoju

Ir nepakeliu kepurės,-

Tyli padangė,

Šviečia saulė – žiburys,

Pavasario gūžtas palikusios

Jos vėl į tėviškę sugrįš...

Saulė kaitri,

O šaltas vėjas

Pašiaušia plunksnas

Ir nusineša garsus;

Gyvenimas iš naujo prasidėjo

Tik tolimų kraštų

Laukų platybėse,

Kur tėviškės ranka nebepasieks,

Ilgai nemos...

Aš – gervė,

Prie savo pastogės

Su parištais sparnais,

Vis šauksiu visą žiemą:

-Kodėl mane čia palikai?

-Kad lizdo vietą

Saugotum budriai...