Sandrutei

Vaikystė pralėkė sapne -

Tyra, pilna pavasario švelnumo,

Kai vedė už rankos mama

Prie stalo ir pirmos komunijos.

Šventi saulėti vakarai

Ir vasara už nugaros,

Atbėga iš naktų vaizdai,-

Kaip balkšvas mėnuo

Žvaigždėms kelią rodo.

Rūtų vainikas ant galvos,

Jaunamartės puokštėje baltos rožės,

O prie vartelių

Laukianti ranka mamos,-

Ji visada į kelią veda...

Būk tik laiminga,

Nes nėra takelio atgalios

Į vis nubėgantį laiko upelį,
Amžiais srūvantį.