Nauja vaga

Ačiū draugams už foto

Artojas ir jo žemė;

Kas gali juos atskirti?

Juk bandė, kad pamirštų

Savo duonos kąsnį Lietuva:

Vis kažką davė, atėmė

Ir trėmė į kitus kraštus,

O žemė kvepia tik sava.

Kiek metų reiks,

Kad visa tai užartų,

Nes atmintis - kelių kartų

Ir amžinai gyva;

Ruginė duona

Ir motulės raugas,

Vis paliktas,

Kol kita duona kepama.

Paskui artoją pėdina varnėnas,

Jis grįžta, kur jo inkilas,

Ir gieda, švilpauja

Kaip botagėlis,

Kai ariama nauja vaga...

Daug švenčių

Ir džiugių linkėjimų,

Bet dar yra ką prisiminti,

Kad jau nesikartotų

Panaši amžiaus byla,-

Juodų spalvų gana,

Artojas aria vagą,

Kur jo Lietuva.