Našlaitės

Į dangų kelias

Našlaičių puokštėmis nuklotas,

Iš akmenėlių takas grįstas,

Smiltimis barstytas

Ir kur ne kur neužmirštuolės

Mirksi žvaigždėmis,

Kad basos kojos jaustų

Visą aštrų svorį

Ir bėgtų, nesustotų...

Koks debesų banguotas plotas -

Šermukšnių kekės rausta

Rudenį ankstyvą

Ir nejučia pažadina balsus,-

Lakštingalos seniai giedota...

Anksčiau juk nejutau,

Kad kelias toks duobėtas,-

Našlaičių sostą sodinau,

O jos žiūrėjo akimis,

Kurios ir privertė sustoti,

Daugiau ir apgalvoti...

Į dangų kelias trumpas,

O gyvenimas – kažkur toliau,

Neverta vieną žiedą dovanoti.