Ant kalno
užkopiau:
Už jo
žaliuoja pievos,
O kairėje
upelis,
Rausvas jo
vanduo,
Dešinėje
per sodus
Likęs
vienas kelias,
Kuris
sujungdavo kaimo trobas,
Dabar -
nė kvapo,
Tuštuma...
Beliko tik
graži svajonė
Ir
atmintis gera,
Kad
paukštis susuka lizdelį
Ir sodo
obely,
Kuri visai
viena...
Palenktyniausiu
dar su vėju,
Svajonės
genama,
Į dangų
pažiūrėjau -
Juk rytas
aušta,
Keleliu
pro sodą
Saulė
bėga,
Jos
spinduliai – svajonių paukštė,
Skrendanti
prieš vėją,
Kur links
berželis,
Bus toliau
tvora,-
Juk sode
obuoliais kvepėdavo,
Prie vartų
atmintis,-
Kaip
rymanti mama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą