Mano vakarai

Su saule negyvensiu,-

Juk žemės laikas -

Tai sava tvarka;

Visi, žinau, pasensta,

Bet vis dar tiki

Dangaus aukštybėse

Jo amžina galia...

Sėklos į žemę grįžta

Ir auga vėl naujai,

O dienos nebegrįžta:

Pavėlavai - ne tavo...

Kada supratai?

Ne viskas dar gyvenime matyta,

Ne viską ir žinai...

O gal dangus daug sykių

Dar atsivers svajonių pažadais?

Jauni gėles vis skina

Ir puošiasi žiedais -

Ne tik juos pakerėjo

Saulutės spinduliai...

Oi, gražūs, spindintys

Ir mano vakarai!