Ačiū draugams už foto
Viduramžių
fantazijos,
Noras į
tikrą pažinimą
Atvedė
Faustą
Iki
Margaritos slenksčio
Ir į
pražūtį ją stūmė,-
Ne vienas
tą pajutęs žuvo;
Vieno
akimirksnio žavumas
Dar niekam
nedavė
To
pranašumo
Prieš
dangiškus jausmus,
Kada save
pažinęs
Ir vieną
kartą smukęs kilo
Į
pražūtingus žemiškus kerus...
Daina ir
dovanos užbūrė,
Bet kas iš
jų,
Kai
tuščios godos lieka
Ir širdyje
juodas akmuo?
Mefistas –
velnias
Taip
sulygo su Dievu,
Kad menkas
ir silpnas žmogus
Vis tiek
sušuks:
„Sustok,
akimirka žavinga!“
Ir skamba
pragariška sielos muzika
Net iki
šių dienų,-
Ji –
mano ir visų...
Oi, liks
didingas
Paprastas
žmogus,
Save jau
nugalėjęs,
Priglausi prie savęs kitus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą