2013 m. rugpjūčio 13 d., antradienis

Muzikinė poema akmeniui

Ačiū draugams už foto

Viduramžių fantazijos,
Noras į tikrą pažinimą
Atvedė Faustą
Iki Margaritos slenksčio
Ir į pražūtį ją stūmė,-
Ne vienas tą pajutęs žuvo;
Vieno akimirksnio žavumas
Dar niekam nedavė
To pranašumo
Prieš dangiškus jausmus,
Kada save pažinęs
Ir vieną kartą smukęs kilo
Į pražūtingus žemiškus kerus...
Daina ir dovanos užbūrė,
Bet kas iš jų,
Kai tuščios godos lieka
Ir širdyje juodas akmuo?
Mefistas – velnias
Taip sulygo su Dievu,
Kad menkas ir silpnas žmogus
Vis tiek sušuks:
Sustok, akimirka žavinga!“
Ir skamba pragariška sielos muzika
Net iki šių dienų,-
Ji – mano ir visų...
Oi, liks didingas
Paprastas žmogus,
Save jau nugalėjęs,
Priglausi prie savęs kitus.



Komentarų nėra: