Vienatvė, kai eini gatve
Ir visi skuba, bėga,
Dar atsitrenkia į tave
Ir vėl nubėga,
Neatsiprašo, nes nėra
kada...
Vienatvė, kai pakloji
patalą
Prieš mėnesieną,
O ant pagalvės – tik
šešėlis
Ir sulapojusi medžio
šaka;
Ji traukiasi ir bėga,-
Tarsi vagis greta...
Vienatvė, kai girdi
Net savo širdį,
Jos tvinksniai skamba
ausyse
Ir tavo akys bėga
Pro juodas nakties
langines,
Už jų – tamsa...
Vienatvė, kai nieko
nebėra.
Oi, prisimenu dienas,
Kai tu buvai šalia...
Aš – ne viena,
Dar atmintis greta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą