Koks gilus
jausmas -
Po žeme
ir danguje,
Kur tėvų
ir senelių senos pėdos,
Nublukę
kryžiai ir kapų
Nežymūs
kauburiai,-
Aluntoje
palaidoti
Ir mano
artimieji.
Senelės
nemačiau,
Tiktai iš
pasakojimų vis prisimenu,
Kad ji
pėsčia ateidavo
Pas mano
mamą – savo dukterį -
Ilgus
kilometrus,
O
atvažiuodavo ir dėdė.
Prisimenu
tik laidotuves pusbrolio,
Lyg per
miglas matau jų vienkiemį...
O kur jų
dabar vėlės?
Kai
pravažiuoju pro bažnyčią,-
Tarsi
girdžiu varpus;
Jie
pasakoja apie būtį,
Juk mes
visi – ne pasmerktieji,
Tik savo
kelią jau nuėję...
Kol
gyveni, tau tėviškė brangi,
Ji – po
visą Lietuvą
Dabar jau
pasisėjusi.
Taip su
palaima minime,
Kad ją ir
juos turėjome.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą