Buvau tenai, kur mano šaknys,
Mano tėvų pradžia,
Kur prasidėjo giminė;
Senelių pievose
Ramunės kalasi,
Paklausiau, ar prisimena,
Kas vaikščiojo čionai
Prieš daugel metų:
- Ne,-atsakė,-
Mes čia tik laikini svečiai...
Žaliuoja beržo šakos,
Jie sprogsta ant kalnų aukštai.
Gal jie toliau ir mato,
Ir ilgiau gyvena,
Juk tėviškė aukštai?
-Ne,- beržas man atsakė,-
Neilgas mūsų amžius,-
Čia kerta, vėjas laužo
Ir mūsų šaknys negiliai...
Oi, čia prie tako
Akmenėlis prisiglaudęs
Jis atmena tikrai,
Kur basos kojos vaikšto
Ir nusidaužia skaudžiai,
Jeigu tik vieną dangų,
Jo mėlynas akis matai.
O žemė - vienas molio grumstas,
Tai skulptūra žmogaus,
Tėvų ir protėvių
Gražiausi atvaizdai.
Pakilk į smėlio kalną,
Pažiūrėk, kur visi ilsisi,
Gal čia atklys tavo takai?
Matai, dažnyčių bokštai
Ir tavo šaknys, namo pamatai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą