Palauk prie seno šulinio manęs

Visas gyvenimas -

Kažko laukimas;

Tėvai laukė manęs,

O aš – savo vaikų,

Dar vis pasigendu senelių,

Nors jų nebemačiau gyvų.

Sena versmė - gyvenimas,-

Iš jo - gyvybės šulinys,-

Čia išteka srovė,

Kuri vis rieda į pakalnę

Į ežerus, paskui upes,-

Iš jų ir debesys,

Per amžius laukdami savųjų,

Pasakojimus geria

Ir skrenda į kitas šalis,

Pasveikina juos lietumi...

Jausmų vaivorykštė

Apjuosia visą dangų,-

Tarsi gyvenimo svirtis:

Nuo pažemės akmens

Iki medinio kibiro,

Kur glaudžiasi paniręs

Saulės spindulys;

Geriu ir laukiu -

Dabar jau nebijau nakties...