Atleisk

Didžiausia sielos dovana,

Kai vis gali atleisti

Buvusiam draugui,

Kuris ir sakosi

Esąs labai toli,-

Nebūna tokios valandos,

Kad eidamas keliu

Kitų nesveikintumei,

Net paukštis čiulba:

-Aš dabar tave myliu.

Padėjai ant peties man galvą,

Aš glostau ir šnabždu,

Ką paukštis man pasakė:

-Aš dabar tave myliu...

Didžiausias gėris,

Kai tave paklausia:

-Ar tu vienatvėje?

Aš prie tavęs budžiu...

Kai tolimi keliai

Daug kartų smiltimis

Po kojų išsibarstė,

Tu man atleidai ir sakai:

-Net ir dabar tave myliu.