Laiminga pasakos pabaiga

Pavasarį, kada atšyla pabaliai,

Pražysta ant kalnelių

Mėlynos žibučių akys,

Jau laukiu vasaros,-

Jinai karšta ir degina,

Tarsi pirmasis bučinys,

Trumpa, kaip meilė...

Nuo čia prasideda malda,

Legendos, sakmės,

Kokie miškų žavingi slėpiniai,

Kitoks gyvenimas plaštakių...

Gegutė vis kukuoja,-

Jai dabar gerai -

Vaikus jos išperėjo ir maitina

Kvailas kėkštas, strazdas,

Kol šie pagaus patėvius

Ir nepasakys net ačiū...

Pievose čirškauja žiogai,

Iš ežero išskridę, tikrais tapę,

Sudėjo kiaušinius

Ir tampa lervomis;

Maitinasi ir šie

Už save tiktai mažesniais...

Bet kaip vis norisi tikėti

Patvarumu ir meile,

Pasaulio sukūrimo

Nuostabia legenda;

Vėl kuriame savo mitus

Apie visų lygybę, laimę...