Nejaugi
rasos lašas
Toks
skaidrus ir šaltas,
Kad
stingdo smilkinius,
Suspaustus
nakties delnuose?
Juk rytas
visada išaušta,
Kai
baigiasi tyla...
Einu per
šaltą rasą,
Plaukus
vėjas draiko;
Atėjo ir
diena,
Pakėliau
galvą,
Ramunėmis
papuoštą,-
Aš –
lašas šiltas
Blakstienų
tankiame šešėlyje...
Oi, kaip
grumba pirštai;
Tiek čia
rasakilų -
Pieva
žalia ir tirpsta
Žemuogės
žiedas baltas
Pavasario
kalneliuose,
Raudonos
uogos sirpsta,
Tas laikas
vejasi mane...
Rasa
šalta,
Rasa,
rasa...
Jau
vakaras, bet man rasos
Vis ne
gana.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą