Ką
matome,
Taip
apvalu ir taisyklingą
Ir bijome
sulaužyti ribas,
Nes tik
tada esi laimingas,
Kada
sukiesi pagal saulę,
Iš jos
gauni jėgos.
Ir voras
savo tinklą mezga -
Tai
pinklės proto ir progos,
Kad
užsižiopsojęs vabalas
Priliptų
ir užsikabintų
Už minčių
raizgalynės,
Tada
gyvenimo nepakartos...
Visų
žiedų viduryje yra kiaurymė,
Ten renka
ir nektarą bitė,
O šaknys
žemę siurbia -
Saldi
erčia gyvybės,
Aplaistyta
dangaus didybės -
Tai visuma
pradžių pradžios.
Žmogus -
tarp žemės ir dangaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą