Tėvams

Draugų foto

Tėveli, vėl prisiminiau Tave

Po šitiek metų,

Jaučiau, kad nebuvau našlaitė,

Nes Tu mane sekei

Ir taip spindėjo Tavo akys,

Net iš dangaus mane matei.

Kiekvienas žodis – Tavo skiepytas,-

Kaip sodo obelis,

Kuri pražysta tik tada,

Kai širdyje pavasaris

Ir troboje dar dega žiburys,

O ant kalnų kalnelių

Amžių dega žvakės,

Tenai atsigula visi...

Tėveli, Tu buvai jau senas,

Bet skiepijai mintis,

Kurios ir žemėje

Suspindi jonvabaliais -

Tėvo dienos didžioji atmintis...

Kas be manęs,

Tau ačiū pasakys?