Eglės suverptas kuodelis

Oi, kaip dažnai lietūs

Mano veidą prausia,-

Eglės tokia dalia,-

Kiekviename spyglio gale

Po ašarą vis kaupiasi

Ir byra, geriasi į žemę,

Kol tampa viena

Tekančia upe...

Minu gyvenimo pakojį

Ir ilgą siūlą vis verpiu -

Už tėvus, vyrą,

Seseris ir brolius

Po vieną žodį įpinu

Ir su giesme senovine paleidžiu,-

Te vėjas neša per laukus...

Kai šiandien rankšluostį nuaudžiau,

Giesmė jau pabaigta;

Pakabinu ant tavo rankų darbo,

Kur daug mažyčių saulių,

Kad nusišluostytų visi

Rankas ir baltą veidą...

Iškrito ir šį rytą

Žalių spyglių kvapni rasa.

Skiriu menininkui policininkui Albinui Šileikai