Mėnesienos vaikas

Į kalną kopia tik jauni,

Kol eiklios kojos,

Širdis šaukia,

Galvoja, kad tenai

Dar daug ką pamatys

Ir atsivers kitas pasaulis.

Nėra kalnų,

Kurių viršukalnė plati

Būtų be medžių,

Be akmenų pašlaitėse;

Tarpekliai žiojasi

Ir prieš akis

Atsiveria tik miglos,

O už jų – vėl šlaitas.

Takelis baigiasi

Ir supranti, kad tavęs

Kojos nebeklauso...

Kaip pavargau nuo kelio,

Kurį renkasi jauni,

Kaip tokį nuovargį paženklinti,

Kad juo nesektų

Baltoje mėnulio pilnaty

Mano vaikai,

Kad širdies sopulio

Senatvėje išvengtų?