Padalinai
save -
Aš tau
pavydžiu,
Nes
nemoku,
O ir
nenoriu būti
Nei sava,
nei svetima;
Atidaviau
save
Tau į
rankas,
Skambėjo
sieloje styga,
Kurią tu
iškeitei
Į kitą
juoką...
Aš taip
nemoku
Ir nenoriu
būti
Tik antra.
Ištikimybė
– laimė,
Kurią
saugoti išmokau
Tiktai iš
žemės,
Joje ir
meilė, ir aistra,
Kitur jos
nebėra,
Nes
danguje – debesų vingiai,
Nesuskaičiuojama
gausa...
Pavydžiu
tau ir vėjui,
Iriuosi
kaip Vakarė -
Amžinai
viena
Melsvo
dangaus skliaute,-
Nemoku
padalint savęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą