Kai tik pavasaris,
Prisimenu tėvelį,-
Tarytum jauno nemačiau,-
Bijodavo žiedadulkių,
Nes kojos tindavo labiau.
Kai žmogus kvapo neatgauna,
O paskui plūgą
Eiti dar sunkiau,-
Pavasaris – tikra nelaimė,
Bet arė, sėjo,
Ėjo ir toliau...
Tai žemdirbio kantrybė
Ir išbandymas žmogaus,
Kol ranką pakeli,
Rodai į saulę,
Kol sužydėjo ir jazminas;
Kvepėjo troba
Prie juodų skarelių
Ir smėlio kauburėlis
Liko Tau vienam...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą