Dėkoju už atvertą langą
Į gražų pilnatvės pasaulį,
Iš kur ir gimė žmonija.
Čia molio luitai skelbia,
Kad žemėje prastų nėra...
Kiekvienas puodžius
Turi gražaus darbo,
Nuo seno molis
Ištiesė rankas,
O žmonės mūsų darbštūs
Nužiedė puodus ir ąsočius,
Pagirdė iš jų ištisas kartas.
Ant žemės ir vaikai užaugo
Ir tęsia tėvų amatą,
Prie lūpų glaudžia molį,-
Jis primena ir žemę,
Tėvų rankas, aruodus,
Į kur sugrįžtame
Ir vėl atmintimi gyvent...
Žiedais pasipuošė gamta,
O molis vis dar kalba,
Kad rankos ir žmogus -
Visai tas pats...
Gyvenimas rikiuoja
Mūsų žingsnį brangų,
Raštų puikia kalba.
Pakeliu molinį puodelį
Ir dangaus mėlynei rodau,
Kad čia gyvena
Tarsi kregždės
Iš molinių namų
Ir žmonės - kaip tauta.
Oi, molis- mano Lietuva.
Skiriu Vandai ir Vytautui Valiušiams.Leliūnai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą