Mano lyra

Kai neišsitenka siela,

Šaukiasi dangaus -

Tenai tokia platybė,-

Gali nulėkti dar toliau,

Kur žvaigždės naktį žiba...

Gali surasti savąją,

Vardu pašaukti:

-Mano lyra!

Ji suplazdės ir nusileis

Į delną tyrą – tylumą.

Galiu būti gėlė,

Žiedu baltos lelijos,

Kvepėti ir karališka kilme

Tavo akis žavėti,

Skleisti šilumą...

Bučiuoti lūpas ir skruostus,

Nauju pavasario vėju

Vis aplink kaklą glaustis,

Sukaustyti grandinėmis...

Galiu tave pašaukti

Netgi naktį tylią...

Ar lauksi, mylimas?