Apuokas

Esu sava tarp svetimų,-

Kai saviems pasisiūlau

Ir širdį atveriu staiga,

Tuoj akmenį parodo...

Tada juokiuosi į akis,

Sakau jau tiesą,

Nes paslapčių nėra -

Kiekvienas mano žingsnis

Jau mane išduoda,

Praeitį išdėsto....

Esu tiek paprasta,

Kad pačiai ima juokas,

Kaip nevaikys kiti manęs,

Kai kalbu kaip apuokas...

Jis rimtas visada,

O akiniai didžiuliai,

Todėl ir praminė

Išminčiumi kažkas,

O jis toksai storulis -

Į knygą netelpa

Net atsigulęs...

Gal jis pelėdos brolis,

Kuri prišaukia naktimis

Ir nekrikštus vaikus,

Kurie tikrų tėvų neturi...

Oi, papročiai ir prietarai,-

Po akmenį vis turi.