Po rafinuota šypsena
Dažniausiai slepiasi storžievis,
Taip atsitinka tamsoje,
Kada nemato niekas;
Dar užmina ant kojos,
Pastumia lazda,
Kurios ir pats jau įsitvėręs.
Kiti neklausia vardo
Ir šypsosi dantis atvėrę,
Kad pamatei laiku
Ir tako neužtvėrei.
Yra kelių, yra žmonių,
Kuriuos aplenkti tik norėjai,
Betgi taip plojo liežuviu
Tarsi vėzdu,
Nors nieko iš jo ir neatėmei,
Ir neprašei,
Tiktai savo mintis atvėrei.
Juk sutikai ir tu
Visokių kelyje,
Nors savame take stovėjai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą