Kalėdos

Per Kalėdas įeidama į trobą

Nusipurtydavau sniegą,-

Per slenkstį kojos keliasi abi;

Už jo skriaudas ir neviltį paliekame,

Tarsi iš naujo vėl užgimstame visi.

Gražius žodžius pasakome

Net tiems, kurie ir pasilieka -

Visų juk nesukviesiu,

Mano troba maža

Ir didelė šeima – savi,

Bet svečias malonus,

Kada pasveikina ir taria“labas“

Ar „iki vakaro“,-tokia kalba graži.

Ten pusnyje dar kibirkštis paliko -

Ji šviečia naktį žvaigždėmis.

Mano tėvynė-tai namai

Prie kelio į rytus ir į vakarus,

Kur visos mūsų viltys susibėga,

Kad būtų tik rami, giedri naktis.

Dabar aš tuo tikiu -

Dėl vaikų ateities.