Dažnai matau,
Kaip žmonės keikia laiką,-
Kas buvo jau prieš šimtmetį -
Viskas gerai,
O kas už nugaros
Ir netoli nuslinko,
Prisimena tiktai,
Kas buvo vien blogai.
Nejaugi spjauname
Ir ant tėvų kapų,
To laiko ir gražių darbų,
Savo jaunystės;
Nejaugi galima išplėšyti
Istorijos lapus?
Jeigu nuverčiame stabus,
Dar atmintis išlieka -
Juos juk pastatė
Ir dabar dar gyvas,
Gal mums labai neparankus.
Sukaupę tokią patirtį
Rytojui pasakysime,
Kad laikas - mes,
Kiekvieno mūsų dabartis;
Rytoj - istorija,
Žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą