Brangieji mano,
Man taip dar Jūsų trūksta -
Jūsų išdykusių akių,
Kai sekė mano mažą žingsnį,-
Jūsų likimo ir menkų skriaudų.
Gyvenimas – dar ilgas ir didingas;
Išėjote, o aš budžiu,-
Kaip Eglė-motina parimusi,
Savo vaikų: ir drebulių,
Ir uosių , ir beržų...
Toks buvo gražus miškas,
Kai visi jį lankėme,
Koks buvo jis nerūpestingas
Ir labai švarus,
Dabar jau kai kuriuos iškirto...
Ir tik tylos minutei
Susikaupkime
Ir būsime visi kartu.
Su amžinybe būsim
Susitaikę per Kalėdas -
Šis metas kuria stebuklus.
Pasveikinu visus mokinukus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą