Nešam trupinius nuo stalo,
Į lesyklėlę beriame
Ir mokome vaikus,
Kad būtų jie dori užaugę,-
Apgintų mažą,
Saugotų lizdus.
Vaikelį keliame ant rankų
Ir klausiame,
Į ką jis panašus,
Gal bus mama ar tėtis
Jau tiktai užaugę,
Bet iki tol,-
Toks kelias ilgas
Ir labai slidus.
O motinos ranka
Labiausiai glaudžia,
Kuris silpnesnis už visus.
Jeigu jis buvo pašauktas
Ir jo širdelė virpa,
Jis – jos kraujas,
Nors teka ir kitu pavidalu,-
Brangiausiu iš visų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą