Žemės duktė

Per kalnelius -

Tarp lygumų žalių

Nusitiesiau takelį;

Lininis siūlas plonas -

Drobės marškiniams,

Dar apmestos tėveliui

Ant mamos staklelių,

Susiūtas tik šiaudeliais.

Atausiu baltu šilkeliu -

Geltonu saulės spinduliu,

Kaip šiandien niekas

Austi, verpti nebegali...

Tik aš taip įsuku ratelį,

Kad kyla man sparnai -

Tai dūzgia klevas ...

Argi girdėdavai kadaise,

Kaip zvimbia pavėjui

Jau nupūstas lapelis?

O devyngalvis slibinas

Manęs pagauti nebegali.

Pro juodą debesį

Į tylumą miškų

Nusinešu skrynelę,-

Tenai sukrausiu,

Ką seniai turiu -

Žemės dukters aistringą

MEILĘ – savo dalią.

Jauti, apkabinu -

Prakalbinau bernelį.