Kokie jie buvo,
Pasakojo tėtis ir mama.
O koks spygliuotas buvo
Seniau kelias,
Kada teko išeiti
Nepamačius net vaikaičių
Ir pačiame jėgų žydėjime,
Jaunystėje, juk ne vienam.
Ir paprasčiausios ligos
Skynė žmones -
Net pasodintos gėlės,
Kryžius buvo neilgam...
Kiek ilgaamžių kažkada turėjo?
Per visą sodžių lemta
Gal tiktai vienam.
O mūsų negimė penki
Ir neišvydo saulės mažutėliai,
Tada ir supranti,
Kas ji – mirtis -
Jaunam, senam.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą