Kada jausmai užvaldo kūną,
Aistra aukščiau už protą,-
Siautulingas geismas -
Būna pražūtis...
Sukurtas sielos lobis
Šipuliais suskyla
Ir nesvarbu, kad tavo,
Svetimos skeveldros
Nugramzdina laivą,
Į kurį sutilptume visi -
Šio amžiaus prietarų,
Ieškojimo tiesos.
Pasėmiau putą po audros,
O joje vienas kraujas -
Iš artimo, iš svetimo žaizdos...
Iš kur tas keršto kalavijas
Mojuoja virš visų galvos?
Užmerkusi akis matau,
Kaip dvi našlaitės eina -
Jų rankos iš vienos žaizdos...
Kada nustos tekėti ašaros,
Pavirtusios į kraują,
Kada nuskęs rūstybės laivas
Ant dugno nežinios?
Aš nematau – nei sielos,
Nei drąsos...
Tik dvi našlaitės eina
Per keterą aštrios bangos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą