Nuskendo pastatytas tėvo
Ir karaliaus laivas,
Pražuvo įgulos nariai,
Tik protas ir tėvynė,
Pareiga išgelbėjo
Didingą Odisėją,
Itakės statūs
Kaip strėlė krantai.
O lanką tiktai jis
Pakelti ir galėjo,
Nes priesaika – tai ginklas,
Nuo kurios pražūsta
Menki juokdariai...
Tuštybė, melas, kerštas
Amžinai kerojo,
Jei savo lovos nežiūrėjai
Ir aukurą šeimos
Į kario vėzdą išmainei.
Daugiau žmogus per amžius
Jokio lanko nepakėlė,
Kad kraujas nesipiltų
Vėtrų sūkuriais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą