Atolas

Dar nematau ribos

Tarp dabarties ir praeities,

Gal kas ir kai kada nuties,

Lygybės ženklą vėl padės -

Kitos nebus mums išeities.

Viena grandinės kilpa

Bus pakeista kita,

Kuri jau nurūdijo ar nudilo,

O man nusilpo tik ranka...

Prie savo sienos esu prirakinta,

Bet kojos siekia žemę,

Į ją įaugau tarsi Eglė -

Motina sūnų,

Mano vienintelė dukra,

Dar Drebule užgimusi

Ir naktimis vis bijo,

Tebedreba tarp svetimų

Ir tarsi baubo saugosi -

Tikrojo vardo „Žilvinas“...

Esu vis į tave rankas iškėlusi,

Į saulę, melsvą dangų,

Kad taiką ir ramybę

Išmelsčiau tėviškei...

Grandinės dyla ir nukrenta,

Kai sūnūs MOTINAS išgirsta,

Sustoja tyliai į dalgį atsirėmę;

Grėblys atsigula ant pradalgės,-

Atolas jau sužėlęs,

Miega našlaitėlės.