Dabar visai viena;
Galiu kalbėti
Ir daug ką pasakyti
Tiktai sau,
Kad per gyvenimą
Ėjau, o gal net bėgau,
Sustodavau prieš debesį,
Prieš saulę dar dažniau...
Ir melsdavau rankas ištiesusi -
Taip maža jos mačiau,
Juk vis įtraukdavo
Juodoji žemės pėda,
Į ją žiūrėdama ėjau...
Dabar gyvenimas
Pats, rodos, rieda,
Nes į pakalnę vis sparčiau;
Tai kas iš to,
Kad nuo dabar diena ilgėja,-
Laike sustingau,
Priklaupiau -
Tik sau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą