Liūdnas kėkštas
Iš pat ryto,
Kad giria nesutvarkyta,-
Ant kelmų grybukai pūva -
Jie, mat, šalnų nepabūgo.
O ir gilės visos pūpso,
Išsišiepusios ir dūksta,
Mano, kad pavasarėlis,-
Taip žiema ši nusivėlino.
Reikia dar egles genėti,
Prisikimšti drevę sėklų,
Kai neši per žalią girią,
Jos visur bet kaip nubyra.
Iš to darosi tos skolos,
O vargingam – nėra plovo...
Tariasi visi paukšteliai,
Kaip prastumti žiemužėlę.
Kėkštui net ausis išzyzė -
Čia ne radijas, brolyti,
Neišjungsi, neišbarsi,
Kad nemoka patys verstis.
Iki vakaro ir naktį
Kėkštas gelbėja pasaulį.
Todėl rytas būna blogas -
Pagiriom, o gal ir sloga...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą