Gyvenimas nesirenka aukų
Nei kaltininkų, nuskriaustųjų;
Jis rieda vis pirmyn,
Aukštyn ir vėl gilyn,
Kaip akmenį Sizifo,
Visaip ridenamą ant kalno,
Kažkas tik pastumia
Ir ritasi atgal visi -
Kas ir garbės ištroškęs
Šitą kalną griauna,
Kas pinigų pritrūko
Vaiko duonos kąsniui -
Paskutinė buvo ta riekė,
Kas nori kirvį jau užkasti,
O jis vis kyšoja
Prie didelio akmens,
Juodos duobės...
Nemato ašaros, kuri jau rieda
Kaip gniūžtė sniego
Nuo niekad nepasiekiamo
Tiesos ir gėrio kalno...
Ramybės ir taikos visiems.
Kitaip - ta ašara nukris į delną,
Išdeginta paliks skylė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą