Seni rudens takai -
Nuo šulinio prie slenksčio;
Iš čia vaikystė ir viltis -
Tik čia gyventi ir sulaukti
Kitų, geresnių metų,
Ir po Šventų Kalėdų,
Kad neužgožtų laimės netektis.
Į sielą gėrio tik maldauju,-
Kaip ašaros skaidrios,
Džiaugsme iškritusios,
Tik gėlo šulinio vandens
Po kibirėlį kasdien semtis,
Nuprausti veidą ir rankas.
Galėčiau ir tave pašaukti,
Jeigu prisėsi pas mane
Per Kūčias, Kalėdas;
Uždegsim vilties žvakę -
Išsaugotas vaikystės svajones.
Senelio dovanas ištrauksime,
Jo tuščią maišą slėpsime,
Giliai paslėpsime...
Visi į sniego sėsim rogutes,
Vėjelis gražią rytdieną atneš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą