Trumpai

Pasaulio pamatai -
Ne ant dramblių statyti;
Jie skeldėja dažnai
Ir reikia žmogui,
Ką jis pats padarė,
Taip kruopščiai taisyti -
Tarp akmenų kietų,
Sueižėjusių plytų
Vėl dilgėlės išaugs,
Jeigu neišravėsiu
Ir neužglaistysiu...
Kiekvieno rankos kyla
Ir naikinti, ir vėl statyti.
Po metų, gal daugiau,
Ir gaila, širdis plyšta,
Kad dar ne viską padariau -
Nesunešiau į vietą,
Tau žodžių nepaskyriau,
„Myliu“ dar nepasakiau
Ir trumpo žodžio „ačiū“,
Nepirkto ir neužglaistyto...