Niekas nemoko vaiko
Žodžių negražių -
Juos pats išgirsta,
Kartoja tėvą, motiną,
Paskui savo draugus,
O visi ant jo širsta,
Kodėl nepaslaugus ir atžarus...
Skaudu, kai tarpdury
Prisiveria sau pirštą -
Nebekartoja tų klaidų.
Kaip giria vaiką,
Kada kampe sėdi
Ir kambary tylu, ramu,
Iš savo kampo tiktai stebi,
Bet paskui atsiveria
Savi jausmai lyg vartai.
Ir vėl visi juo stebisi,
Iš kur vaikėzas toks gudrus.
Kai skaito knygą iki išnaktų,
Tėvai pagaili ir į lovą varo,
Kad tik išaugtų jis stiprus.
O jis suranda pats
Savo mintis ir jėga
Šalia kitų, seniai užmigusių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą