Vis kuriame ir statome,
Sugriauname ir sugadiname -
Dažnai savų nematome
Ir tai gyvenimu vadiname.
Kiek pasidažome ir sakome,
Kad keičiasi viskas į gera -
Prie klumpių buvome įpratę,
Todėl dabar atrodo
Labai gražus gyvenimas.
Nupiešiame sodybą,
Ant kraigo dar gaidelį,
Bet kiemas tuščias, nyku -
Tik kur ne kur medelis...
Kiek reikia laiko, meilės,
Kad jis tiesus išaugtų,
O už sodybos laukas -
Ar jis apsėtas, nušienautas?
Ir kurgi mūsų akys,
Ką mato pro nendrelę,
Kuri vis dar siūbuoja
Prie ežerėlio ant bangelės,-
Kaip mūsų valtelė?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą