Aš neieškau kitų užtarimo,
Neturiu net dėl to ir vilties -
Toks kiekvieno žmogaus prigimimas
Jau nuo lopšio iki karsto vinies.
Pasilieku ir nuomonę savo,
Neprimesiu jos tau kaip lemties;
Aš statau vis po plytą gyvenimą
Tau linkėdama tiktai to paties.
Neiškasiu iš žemės ir aukso -
Jis padėtas visai prie manęs;
Imsiu žodį ir nešiu, įkelsiu
Į dangaus gilią erdvę, žvaigždes.
Kas galės manimi netikėti,
Jeigu savo akis tau skiriu;
Pamatysime žibančią šviesą -
Tai ten lobiai, seniai užkasti.
Jeigu tavo ranka net be pirštų,
Ją pakeisk gerumu, širdimi,-
Taip mes visą pasaulį apeisime
Su balta skarele priešaky.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą