Vienas paukštelis -
Dar ne pavasaris;
Gal jis ir neišskrido,
Paliko prie gimtinės,
Prie savo namų...
Galbūt labai mylėjo kraštą,
Kuriame ir gimė,
Iš kur pakilo
Pirmam savo skrydžiui,
Pamatė namą iš toli...
Kas čia, vis po ranka,
Dažnai nematome,
Ir aš savo lizdelį tik radau,
Kai nulėkiau į šalį svetimą,
Palyginau sugrįžusi
Ir džiaugsmo ašara nuploviau
Takelį, kuriuo išėjau.
Kokia graži tenai toli senovė,
Bet ji aplaistyta krauju;
Ir kas tos pilys,
Kurios amžiais stovi,
Jeigu nėra jose laimingų -
Nė paukščių, nė žmonių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą