„Apšerkšniję mūsų žiemos“,-
Juk tik nuo to pradėjome -
Nuo pasakos,
Nuo mokytojos stalo,
Nuo atidžių liūdnokų
Kiek akių...
Galbūt kitaip
Ji matė mūsų žiemą
Ir ne vaikams
Parašė pasaką,
Bet ir man sykiu...
Aš ja tikiu.
Ne moters rankoms
Kęsti karo žiemą
Su sūnumi, mažu kūdikėliu;
Gal to ji nenumatė
Tarp žmonijos pykčio
Ir audrų...
Ne ji mums atnešė
Nelaimę-diademą,
Tik ją nusinešė ledai,
Pakrikštijo kitu vardu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą