"Prie šaltinio gilaus"

Vis kalbu apie vandenį, lietų...

Kas man ašaras kartais nuplaus?

Ir susiglaudė drebulės, liepos

„Prie šaltinio gilaus“...

Kas stovės palei kelią nuo plento,

Kas ateis iki namo brangaus,

Kas prie jo dar pašventins kryželį -

Nestatysiu, nestačiau, nestatau...

Tik į vandenį pirštus panersiu,

Atsiklaupsiu toliau, nuošaliau,

Kad ir tau būtų vietos, užtektų,-

Eglės dalią dažnokai jutau.

Bus pavasaris, sprogs dar berželis,

Ąžuolėlis, tikiu, dar užaugs;

Rasos kris- jau ne ašaros žalios

„Prie šaltinio gilaus“.