Ruduo prispaudžia savo delnu
Mažas žoles, šapus
Ir atveria gražiausius kelmus -
Kaip zuikius, šuniukus.
Dabar ant jų ramiai pailsi
Ir mašalai, ir net šliužai;
Neturi priešų-jie išskrido,
Pabūgę šalčių jau gražiais pulkais
Arba kiekvienas atskirai.
Nukrito lapai, bet ne jo-ne kelmo,
Jis liko vis toks pat, jei atvirai,
Gal sukalba dar vienas maldą
Rudens vėlyvais vakarais...
Už tuos, kuriuos labai mylėjo,
Kurie negrįš, nes kelmas sudūlėjęs
Nereikalingas ir neprašo nieko -
Tokie dabar laikai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą