Medyje

     Vėtra

Norėčiau, kad tas pats

Didžiulis medis

Turėtų tiek šakų,-

Kaip Krėvės „Skerdžiaus“

Šimtametė liepa,

Kurioje suoktų ir perėtų

Daugel paukščių čiulbuonėlių

Ir baltų, juodų gandrų.

Čia šarka ant šakos tupėdama

Stebėtų, juoktųsi iš jų,

Jeigu kažkas ir pliurptelėja

Gal ne savo vietoje,

Kiti matydami tylėtų -

Būtų visiems ramu...

Kai ant vienos šakos

Lakštingala skardentų,-

Juk vakaras-visiems jauku,-

O ant kitos dagilis -

Mažas ir bespalvis -

Ir jam užtenka to...

Betgi susirenka klanai

Ir įkuria tarsi girliandas

Iš lapų tų pačių,-

Kas kuopeles, klubus

Ir taip atsiskiria net giminės

Nuo brolių, buvusių draugų.

Pranašesni gal pasijunta

Ant plikų šakų?